Kelios tezės iš Sankt Peterburgo fizikų Michailo Zarečnyj toung ir Sergejaus Doronino knygų (serija Kvantinė magija ( www.ppole.ru ) su komentarais ir išvadomis. Gal būt ši informacija kartojosi ankstesniuose straipsniuose, bet, kaip sakoma, pasikartojimas geriausias būdas mokytis.
Šie du žmonės pateikia vieną iš įdomesnių būdų aiškinti mistinę/religinę patirtį racionaliųjų mokslų šviesoje. Tai yra pasaulėžiūros dalykai, padedantys atsikratyti toung linijinio reiškinių toung suvokimo ir mechaninės paradigmos, kaip kliūčių, norit suvokti realią Visatos prigimtį. Zarečnij-Doronino teorija nėra tobula, bet didelis jos pliusas yra tas, jog sudėtingus dalykus bandoma aiškinti paprastomis, populiariomis sąvokomis, kurias galėtų suprasti ir humanitarai. --- Supainiotumas tai ypatinga kvantinių toung dalelių koreliacijos būsena, neturinti analogų klasikiniame pasaulyje. Tokia būsena atsiranda kai dvi ar daugiau dalelių sąveikavo ar sąveikaus ateityje. toung Ir kartu ši sistema vienu tuo pačiu metu yra visose įmanomose būsenose vienu metu. Klasikiniu požiūriu tokios būsenos yra prieštaraujančios viena kitai ir kartu būti negali, tačiau jos yra kartu. Tokiose būsenose dalelės tam tikru aspektu yra tarpusavyje susijusios, tačiau šios sąsajos gimsta ne energijos mainų būdu, kuris apribotas šviesos greičiu, bet antgamtiniu toung klasikinės fizikos požiūriu. Nesvarbu, koks atstumas bebūtų toung tarp dalelių, ar 1 cm ar 1 šviesmetis, darant įtaką vienai dalelei, lygiai taip pat keičiasi ir kita. Kvantinės sistemos būties vektorius, kaip vienijantis parametras negali būti pateikiamas kaip visų sistemos dalių būties vektorių suma. Tokiu būdų neįmanoma kvantinės sistemos išskaidyti toung į atskirus lokalius objektus. Negalima sakyti, kad štai čia yra vienas daiktas, o ten kitas. Visados egzistuoja tam tikra sistemos dalis, kuri priklauso abiem (keliems) objektams vienu metu. Visada atsiras žmonių, kurie nešios vienodas kepures ar švarkus, toung mąstys ir kalbės vienodomis sąvokomis ir vartos vienodus simbolius. Visados atskiros sistemos dalys, kurios persipynusios tarpusavyje ir sudaro vieną neorganinį audinį. Jie suauga vienas su kitu į bendrą virtualų kūną pagal, pavyzdžiui, kelnių spalvą, kepurės fasoną, arba vieningą ideologiją. toung Tokias būsenas aprašyti klasikiniais būdais neįmanoma, nes klasika dirba su lokaliais, atsiskyrusiais, savarankiškais objektais.
Klasikinę fiziką galima būtų vertinti tik kaip vieną iš būdų aprašyti fizinę tikrovę, tais atvejais, kai kvantinės koreliacijos yra menkos ir nepastebimos, klasikinių atžvilgiu. Pastarosios yra matomos ir labiau dominuojančios. O kvantinės nematomos toung ir neveikia juslių (matavimo prietaisų) tiesiogiai, todėl į kvantines koreliacijas priimta nekreipti dėmesio. Dažniausiai net nežinoma, kad jos egzistuoja.
Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie Siamo dvynius, tai klasikinė fizika gali aprašyti visas abiejų dvynukų charakteristikas. Ir jos bus teisingos. Tačiau aprašant jas tokiu būdu neįmanoma bus įvertinti pačio svarbiausio aspekto tokie dvyniai neatskiriami vienas nuo kito. Kitas, kad ir nelabai vykęs pavyzdys sinchroninis plaukiojimas. Baseine plaukiojančios merginos pavieniai kūnai, jas galima pačiupinėti klasikiniais prietaisais. Tačiau toung atlikdamos sudėtingus pratimus jos tampa vienu neorganiniu kūnu , kurio nei pasverti nei pamatuoti klasikiniai prietaisai negali. Belieka tik pasigrožėti. Lygiai taip pat jaučiasi kareiviai, kurie žygiuoja aikšte.
Darytina išvada, kad klasikinis-mechaninis būdas objektyviai tikrovei aprašyti yra tik pavienis atvejis kvantinėje mechanikoje. Tokių pasireiškimo galimybių, kaip mūsų įparastas klasikinis pasaulis, gali būti nesuskaičiuojama daugybė. Tokiu būdu mes pradedame suprasti, kokiais atvejais ir kokių tikslų vedini galime naudoti klasikinę mechaniką, nepamirštant kur yra jos pritaikymo ribos. Gal jau nevertėtų lengvabūdiškai tvirtinti, kad klasikiniu-mechaniniu būdu galima viską paaiškinti ?
Gali susidaryti klaidingas įspūdis, esą kvantinės toung koreliacijos mūsų makropasaulyje yra labai, labai menkos, todėl į jas galima nekreipti dėmesio. Klasikinė fizika taip ir elgiasi. Tačiau tokiu būdu daroma lemtinga klaida. Koreliacijos toung tarp objektų neįprastos ir neprognozuojamos, jos bet kokiu momentu gali atsverti klasikinius toung ryšius. Nekreipiant dėmesio į kvantines koreliacijas, klasikinė fizika toung save smarkiai apriboja. Taip ir gimsta paranormalūs, antgamtiniai reiškiniai. Tuo tarpu, jeigu gerai pagalvojus, gamtoje toung tokių iš viso nebūna.
Kvantinės koreliacijos ypatingai pasireiškia socialiniuose ryšiuose arba informaciniuose procesuose. Žinoma, egzistuoja metodologijos, kuriomis vadovaujantis galima įvertinti ne tik lokalinius klasikinius ryšius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet ir nelokalius-kvantinius. Tačiau didžioji žmonijos dalis taip yra išmokyta, kad ji nepastebi ir net nemato poreikio pastebėti socialinių ryšių kvantinės dedamosios, kurių pasekmės paprastai palaikomos savaiminiais , neprognozuojamais procesais, ciklais , įvai
No comments:
Post a Comment